Jobo 9

₂„Taip, aš žinau, kad taip yra.

Bet kaip žmogus gali būti teisus Dievo akivaizdoje?

₃Jei kas užsispirtų stoti su juo į teismą,

negalėtų atsakyti į vieną kaltinimą iš tūkstančio.

₄Jis išmintingos širdies, galingos jėgos;

kas kada nors jam priešinosi ir išliko sveikas?

₅Jis perkelia kalnus jiems nežinant,

nuverčia juos, kai supyksta;

₆pajudina iš vietos žemę,

ir jos stulpai sudreba.

₇Jis sako saulei: ‘Netekėk!’

ir žvaigždėms: ‘Nešvieskite!’

₈Jis vienas padėjo dangaus skliautą į vietą

ir žengia jūros bangomis.

₉Jis padarė Grįžulo Ratus ir Šienpjovius,

Sietyną ir Pietų skliauto žvaigždynus.

₁₀Jis įvykdo didžius darbus –

suprasti jų neįmanoma, –

daugiau nuostabių darbų,

negu žmogus gali suskaičiuoti.

₁₁Štai jis eina pro šalį,

bet aš jo nematau;

jis pražingsniuoja,

bet aš jo nepajuntu.

₁₂Tikėk manimi, jis atima,

bet kas gali jam uždrausti?

Niekas negali jo klausti: ‘Ką tu darai?’

₁₃Dievas neslopina savo pykčio;

po juo sukniubus Rahabo kariauna.

₁₄Tad kaip aš galiu jam atsakyti

ar žodžiais priešgyniauti?

₁₅Nors ir esu teisus, negaliu jam atsakyti;

aš maldaučiau savo teisėją pasigailėjimo.

₁₆Jeigu kreipčiausi į jį, ir jis teiktųsi atsakyti,

netikiu, kad klausytųsi mano žodžių.

₁₇Juk jis plėšo audra mane

ir mano žaizdas daugina be priežasties.

₁₈Atsikvėpti man neleidžia,

sotina mane kartėliu.

₁₉Jeigu tai jėgų bandymas,

tai Dievas sako: ‘Štai aš!’

Jei tai teismo reikalas,

tai kas gali pašaukti jį stoti į teismą?

₂₀Nors ir esu nekaltas,

mano lūpos pasmerktų mane;

nors esu be priekaištų,

jis parodytų mano ydas.

₂₁Esu be priekaištų? To nebežinau nė pats;

aš nebenoriu gyventi!

₂₂Tai viena ir tas pat! Užtat ir sakau:

‘Abu – ir nekaltą, ir kaltą – jis sunaikina!’

₂₃Nelaimei staiga atnešus žūtį,

jis tyčiojasi iš nekaltojo negandos.

₂₄Žemė atiduota nedorėliams į rankas;

jis uždengia teisėjų veidus.

Jei tai ne jis, tai kas?

₂₅Mano dienos eiklesnės už bėgiką;

jos prabėga ir neatneša man laimės.

₂₆Jos praskuba kaip nendrinės valtelės,

kaip erelis, leisdamasis žemyn ant grobio.

₂₇Jei sakau: ‘Užmiršiu savo skundą,

atsikratysiu liūdno veido

ir būsiu linksmas’, –

₂₈darosi baisu dėl visos mano kančios,

nes žinau, kad tu manęs neišteisinsi.

₂₉Jeigu turiu būti laikomas kaltas,

tai kam veltui stengtis?

₃₀Jei net apsiplaučiau sniegu

ir nusivalyčiau rankas šarmu,

₃₁tu taip panardintumei mane į purvus,

kad net mano drabužiai manęs bjaurėtųsi.

₃₂Juk jis nėra mirtingasis, panašus į mane,

kad galėčiau jam atsakyti

ar stoti kartu į teismą!

₃₃O, kad būtų taikintojas tarp mūsų

ir uždėtų savo ranką ant mudviejų!

₃₄Tenuima nuo manęs savo rykštę,

tenegąsdina manęs daugiau jo baimė.

₃₅Tada kalbėčiau jo nebijodamas,

nes žinau, kad toks nesu.